Šilauogių sodinimas

Šilauogės yra ne tik skanios, bet ir pakankamai didelę naudą sveikatai turinčios uogos. Šis, itin populiarus produktas kupinas antioksidantų, puikiai tinka bet kokiam sodui. Galima sakyti, jog Lietuvoje tai yra viena geidžiamiausių uogų, su kuria galima pagardinti beveik bet kokį delikatesą ir iš kurio pavyks pagaminti daug skirtingų patiekalų. Šiame straipsnyje Ermitazas.lt specialistai aptars, kada sodinti šilauoges, kaip tai daryti, kaip paruošti dirvą, kada nuimti derlių, kiek laistyti ir ne tik. Taip pat dėmesį atkreipsime ir į dažniausiai pasitaikančias ligas bei pavojus, kad šilauogių auginimas ir tręšimas duotų didžiausią naudą.

Apie šilauoges

Šilauogė (lot. vaccinium) yra atskira erikinių šeimos augalų gentis. Nors mes esame įpratę prie mėlynųjų šilauogių, iš tiesų tai šią gentį sudaro apie 450 augalų rūšių, iš kurių nemažai yra valgomos. Įdomu tai, kad į šilauogių grupę priskiriamos ne tik tokio pat vardo uogos, bet ir spanguolės, vaivorai (girtuoklės), mėlynės bei bruknės. Augančios ant krūmokšnių, šios uogos tiek natūralioje gamtoje, tiek dirbtinėmis sąlygomis, geriausiai auga ant kiek rūgštesnio dirvožemio bei daugiausiai paplitusios po Šiaurės pusrutulį, nors jų įmanoma rasti ir kitose pasaulio vietose.

 

Šilauogių sodinimas

Geriausias laikas
Daug kam tikrai kils klausimas – „kada sodinti šilauoges?“. Lietuvoje laikas sodinimui yra labai svarbus, nes mūsų regione klimatas permainingas ir reikia pataikyti į tinkamą intervalą, kad gautųsi geriausias rezultatas.
Optimaliu laikotarpiu paprastai laikomi vėsesni pavasario mėnesiai arba ankstyvosios rudens dienos. Šilauogių sodinimas rudenį leis augalams įsitvirtinti prieš žiemą ir pasiruošti kitam sezonui, o šilauogių sodinimas pavasarį suteikia pakankamai laiko paūgėti bei įsitvirtinti prieš rudenį ir šalčius.
Geriausia vieta
Šilauogės gerai auga saulėtoje vietoje ir gerai drenuotame dirvožemyje. Joms reikia vietos, kurioje kasdien šviestų saulė, tačiau natūraliomis sąlygomis jos gali įsitvirtinti ir pelkynuose, drėgnose vietose. Savo sode venkite zonų, kuriose gali būti stovinčio vandens arba kurios per greitai išdžiūstančios žemės.
Kai kalbos tema – šilauogių sodinimas, atstumai taip pat privalo būti aptariami. Atstumo tarp sodinukų reikia dėl oro cirkuliacijos ir saulės spindulių. Augalus išdėstykite maždaug 1-2 m atstumu vieną nuo kito eilėje, o tarp eilių reikėtų - 2,5-3,5 m atstumo.
Tiems, kuriuos domina šilauogių sodinimas iš vazonėlių, būtina apskaičiuoti, kiek vazoninių augalų jie turės ir kokį derlių įmanoma parinkti. Sodinukus perkėlus į dirvą svarbu užtikrinti užuoveją.
Dirvos paruošimas bei laistymas
Vienas iš svarbiausių akcentų auginant šilauoges - joms reikia rūgštaus dirvožemio, kurio pH 4,0-4,5. Tiesa, jis gali būti ir kiek aukštesnis, pvz., ne daugiau 5,5, tačiau geriausia – pakankamai mažas pH.
Sieros įterpimas į sodinimo vietą metai prieš sodinimą gali padėti pasiekti norimą rūgštingumą iki šilauogių auginimo.
Pasodinus, svarbu reguliariai laistyti, ypač pirmaisiais metais, kol augalai dar tik įsitvirtina. Pasirūpinkite, kad dirva būtų drėgna, bet ne permirkus. Laistyti papildomai taip pat reikia, jeigu vyrauja sausra ir nėra kritulių.

Pasodintų šilauogių priežiūra

Jeigu jūsų augalai jau pasodinti, atsikvėpti dar nereikėtų. Po pasodinimo taip pat seka nemažai darbų, kuriuos reikės atlikti tam, kad augalas klestėtų, prigytų ir neštų norimą derlių. Visų pirma – šilauogių mulčiavimas.
Apie mulčiavimą
Šilauogių mulčiavimas yra labai svarbus procesas tam, kad pavyktų palaikyti drėgmės lygį dirvožemyje. Galite naudoti pušies žievę, pjuvenas, rūgščias durpes arba pušų spyglius, kad palaikytumėte dirvožemio rūgštingumą. Rekomenduojamas mulčio sluoksnis – 5-10 cm. Prie mulčiavimo būtina paminėti, kad jeigu mulčiuojami jauni, pilnai neįsišakniję augalai, negalima to daryti su šviežiomis pjuvenomis arba nerūgštingu kompostu. Įsitikinkite, kad pastarojo pH yra ne daugiau nei 6-6,5, prieš mulčiuodami. Na, o kai darote šį darbą, patikrinkite, kad būtų 2-3 pirštų storio tarpas tarp mulčio ir uogakrūmio stiebų.
Šilauogių tręšimas
Tręšimas – dar viena užduotis, apie kurią negalima pamiršti. Nors yra visokių taktikų, sodininkai-ekspertai, kurių specializacija šilauogių sodinimas ir priežiūra sako, kad šiuos uogakrūmius geriausia tręšti 3 kartus per metus.
1.     Balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje tręškite nedideliu kiekiu kompleksinių trąšų su mikroelementais;
2.     Gegužės viduryje arba antroje gegužės pusėje - su amonio sulfato tirpalu (pH 4-4,5);
3.     Birželio mėnesį – su amonio sulfato tirpalu (pH 4-4,5).

Šilauogių derliaus nuėmimas

Auginant ir renkant šilauoges reikia kantrybės, nes augalai paprastai pradeda duoti vaisių tik trečiaisiais metais. Dėl to šilauogių sodinimas yra labai ilgalaikis projektas.
Derliaus nuėmimo laikas Lietuvoje, priklausomai nuo veislės, paprastai trunka nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pradžios, tačiau gali 1-2 savaitėmis skirtis, priklausomai nuo sezoniškumo kaitos, pasodinimo vietos bei kai kurių kitų sąlygų.
Negalima pamiršti ir apie pačių krūmų genėjimą. Nors per pirmus du metus genėti krūmus nerekomenduojama, praėjus šiam inkubaciniam periodui galima pašalinti šakas, kurios labai žemai linksta. Genėjimas daromas su tikslu, kad visada augtų kuo geresnės uogos, nes krūmas augtų maksimaliai, bet ne pernelyg tankiai, kad tai kenktų uogų kokybei.
Jeigu puoselėjate ilgalaikį sodo projektą su šilauogėmis, po 4-6 metų galima augalą pašviesinti.

 

Didžiausios ligos ir rizikos

Šilauogės yra pakankamai jautrios įvairioms grybelinėms ligoms, įskaitant antraknozę, botritinį puvinį ir ne tik. Iš jų, kiekviena sukelia unikalius simptomus ir pavojų augalams.
Antraknozė (arba deguliai) gali būti nepastebėta iki pat vaisių užmezgimo, kai uogos pasidengia rūdžių spalvos dėmėmis ir pradeda pūti.
Botritinis puvinys arba pilkasis pelėsis, paprastai pažeidžia augalus, kai jie auga vėsesnėmis ir drėgnomis sąlygomis, todėl lapai išblunka ir nuvysta.
Dėl kitų ligų uogos papilkėja ir kietėja, todėl gerokai sumažėja derlius.

Prevencinės priemonės nuo šių ligų:
·       Jei įmanoma, reikia rinktis kuo atsparesnes veisles;
·       Užtikrinkite pakankamą oro cirkuliaciją ir palaikykite reikalingus atstumus tarp sodinukų bei eilių;
·       Rūpinkitės higiena, genėkite ir šalinkite užkrėstą medžiagą;
·       Pavasarį ir vasarą rekomenduojama naudoti fungicidus ir lašelinį laistymą, kad augalai liktų sausi.
·       Tinkama mityba ir augalų mitybos poreikių tenkinimas taip pat gali padidinti jų atsparumą ligoms.
Mėlynių derliui grėsmę kelia ne tik ligos, bet ir kenkėjai. Tarp pastarųjų – šilauoginiai gumbauodžiai, dėmėtoji sparnuotoji drozofila ir kiti. Minėti kenkėjai gali pažeisti uogas ir ūglius, todėl sumažėja derlius ir augalų gyvybingumas.
Kokie yra kovos metodai? Visų pirma - genėjimas ir mulčiavimas, siekiant pagerinti augalų sveikatą ir atbaidyti kenkėjus, vabzdžių gaudyklių naudojimas populiacijoms stebėti ir kontroliuoti, saugus insekticidų naudojimas pagal etiketėje nurodytas instrukcijas. Jeigu turite galimybę, galite naudotis ir biologine kenkėjų kontrole.
Reguliari stebėsena ir ankstyva intervencija yra svarbiausi veiksniai, padedantys užkirsti kelią šių problemų plitimui ir sumažinantys jų efektą.